Laphroaig

Dėl sunkaus pavadinimo ir dėl išskirtinių jo skonio ir aromato savybių, šis viskis tautiečių dažnai prisimenamas, kaip „nu tas, kur padangom smirda“, „mazutas“ arba „dyzelio skonio“.

LAPHROAIG
Regionas: Škotija Ailos sala (Islay).
Įkūrimo data: 1815 metai.
Distiliavimo įranga: 3 misos distiliavimo aparatai, 3 spirito distiliavimo aparatai.
Gamybos apimtys per metus: 2,700,000 litrų.
Vandens šaltinis: Loch Na Beinne Brice.
Savininkas: Fortune Brands (Beam Global UK Ltd).

Laphroaig – kiekvienam dūminio viskio mėgėjui puikiai pažįstamas vardas, nors jį ištarti pavyksta toli gražu ne visiems. Dėl sunkaus pavadinimo ir dėl išskirtinių jo skonio ir aromato savybių, šis viskis tautiečių dažnai prisimenamas, kaip „nu tas, kur padangom smirda“, „mazutas“ arba „dyzelio skonio“. Vieniems jo aromatai nemalonūs, o kitiems jie taip patinka, jog mėgėjai tampa tarsi „piligrimais“, kurie ryžtasi keliauti tūkstančius kilometrų iki Škotijoje esančios dūminių viskių krašto - Islay salos, kurioje ir yra Laphroaig distilerija.

Laphroaig viskio darykla įkurta beveik prieš du šimtmečius, 1815 metais, brolių Donald‘o ir Alexander‘io Johnston‘ų. Sakoma, jog vienas iš jų, Donald‘as, tragiškai žuvo įkritęs į fermentacijos kubilą. Tais laikais, pavojingiausias darbas viskio darykloje buvo tuos kubilus maišyti, kadangi fermentacijos proceso metu išsiskiria alkoholis ir anglies dvideginis, o įkvėpus didelį kiekį pastarojo, galima nualpti. Maišoma buvo persisvėrus per kubilo kraštą ir netekęs sąmonės, žmogus krisdavo tiesiai į vidų. Taip savo dienas tikriausiai ir baigė seras Donald‘as.

Vėliau verslas atiteko giminaičiams, kuriems vadovaujant, Laphroaig vardas ėmė vis labiau garsėti. Kaip ir dabar, taip ir tada, stiprų dūmų ir durpių aromatą turintis jų viskis, turėjo didelę paklausą tarp maišyto viskio gamintojų. Apie pusę viso pagaminto "uisce beatha", jie parduodavo kompanijai Mackie and Co, kuriems priklausė kaimynystėje esanti Lagavulin distilerija. Tačiau norėdami parduoti daugiau nuolat garsėjančio Laphroaig salyklinio viskio, distilerijos vadovai nusprendė nutraukti sutartį su Mackie and Co. Už tai jie buvo paduoti į teismą, tačiau jį laimėjo. Tuo bėdos nesibaigė. Mackie įsakymu buvo akmenimis užverstas Laphroaig vandens šaltinis. Čia vėl reikalo imtis buvo priverstas teismas, kuris įsakė užtvanką išardyti. Ponas Mackie vis tiek nenurimo. 1908-aisias, jis nusprendė įrengti Laphroaig distiliavimo puodų kopijas Lagavulin distilerijoje ir tam perviliojo Laphroaig viskio gamybos vadovą. Tačiau, kad ir viską darė bemaž identiškai, tokios pat kokybės išgauti vis tiek nepavyko. Laphroaig paslaptis liko neatskleista. Tuomet ponas Mackie keletą kartų bandė distileriją su visa jai priklausančia žeme nusipirkti, bet nepavyko ir tai.

1921-aisiais distilerijos vairą perėmė Ian‘as Hunter‘is. Po teismų ir nuolatinių kivirčų su Mackie, darykla išgyveno sunkius laikus, labai trūko pinigų. Tačiau jau po dviejų metų, naujojo vadovo sumanumo ir sunkaus darbo dėka, viskio daryklos pajėgumas padidėjo dvigubai. O truputį vėliau, Laphroaig vardas tapo žinomas globaliai. Viskis buvo eksportuojamas į Skandinaviją, Pietų Ameriką, Europą, JAV ir Kanadą. Net „sauso įstatymo“ JAV laikais, jo galima buvo legaliai nusipirkti vaistinėse, nes Ian‘ui Hunter‘iui pavyko įtikinti pareigūnus Amerikoje, jog šis jodo aromatą turintis gėrimas, yra skirtas vartoti gydomaisiais tikslais.

Ian‘as Hunter‘is buvo paskutinis Laphroaig vadovas, turėjęs giminystės ryšių su jos įkūrėjais. Mirdamas, jis testamentu paliko daryklą savo asistentei Bessie Williamson, kuriai taip pat paliko ir visas savo žinias, bei daryklos paslaptis, kurios iki tol nebuvo prieinamos niekam. Tiek Bessie, tiek po jos buvę vadovai, neatsiliko nuo Ian‘o Hunter‘io savo sugebėjimais ir Laphroaig nuo pat praėjusio amžiaus pradžios per pasaulį žengia vis tvirtesniu žingsniu.

Šiuo metu, Laphroaig yra viena iš aštuonių Islay saloje veikiančių distilerijų ir viena iš šešių visoje Škotijoje, gaminančių savo salyklą.