Auchnagie

AUCHNAGIE

Regionas: Škotijos Aukštumos (Highland)
Šiuo metu nebedirba. Viskį darė 1812-1911 m.

Auchnagie distilerija gyvavo beveik 100 metų. Prasidėjusi nedideliame ūkininko ūkyje, gyvavimą užbaigė priklausydama vienai didžiausių to meto viskio kompanijų. Per savo gyvenimą ji pakeitė bent 7 savininkus ir ne kartą buvo trumpam uždaryta. Tačiau tai buvo daugumos mažų 19-ojo amžiaus viskio daryklų kasdienybė. Jos gausiai sunkumų turėdavo tiek dėl vandens ar pinigų trūkumo, tiek dėl besikeičiančių įstatymų ar vietinės viskio paklausos.

Darykla stovėjo netoli Tulliemet kaimelio, apie 6 mylios nuo Pitlochry miesto Perthshire apygardoje. Kraštovaizdis toje vietovėje yra kaimiškas: daug ganyklų, kalvota, gausu iš didesnių kalvų tekančio vandens. Nuo 17-ojo amžiaus vietiniai ūkiai kūrėsi šalia šių vandens srovių, ją įdarbindami vandens malūnais.

Taip ir Auchnagie. Vandenį įdarbino tiek energijai, tiek ir viskio darymui. Daryklos upelis tekėjo pro ją iš Loch Broom ežero ir buvo pagilintas, paplatintas ir grįstas akmenimis pusę kilometro iki jos. Upelio vanduo buvo turtingas mineralais ir buvo filtruojamos per durpes bei granitą. Anų laikų supratimu, tai buvo puikus vanduo viskiui daryti.

Kaip ir kitos tų laikų viskio daryklos, Auchnagie naudojo Bere arba Bygg miežius, kažkada senovėje į Škotiją atvežtus vikingų. Kiekvienais metais, nuo nuimto derliaus priklausydavo viskio darymo sezono pradžia ir pabaiga. Pasitaikydavo metų, kai viskiui miežių visai neužtekdavo ir distilerijai tekdavo laukti ir tikėtis, jog ateinantys metai bus geresni.

Auchnagie durpės buvo kasamos prie Loch Broom ežero. Jas sudarė daugiausiai suirę šiliniai viržiai ir samanos, todėl degdamos jos skleidė labai malonų, aromatingą kvapą.

Iki industrializacijos eros, distiliavimo puodų dydis būdavo parenkamas pagal patalpas, kuriose jie stovės. Senosios viskio daryklos dažniausiai buvo kuriamos ūkiuose, todėl ir visą įrangą reikėdavo įkomponuoti į jau esančius pastatus. Škotijos Highland regiono distilerijoms buvo būdingi itin maži distiliavimo puodai. Tai atsispindėjo ir jų produkcijoje, kuri buvo anuomet laikoma aukštesnės kokybės už Lowland regiono produkciją.

Didžioji dalis 19-ajame amžiuje daromo viskio nebuvo brandinama. Mokesčiai buvo mokami nuo išvaryto spirito kiekio, todėl brandinti ir žiūrėti, kaip „angelų dalis“ išgaruoja, daugumai atrodė neprotinga. Tais laikais viskis buvo laikomas statinėse, kuriose ir keliaudavo į prekybą. Smuklininkai ar parduotuvių savininkai žmonėms jį pardavinėdavo tiesiai iš statinių, į jų atsineštus indus, nes komercinė butelių gamyba atsirado tik pačiame 19-ojo amžiaus gale.

Industrializacija bei „Highland Railway“ geležinkelio linijos atidarymas 1863-aisiais, atvėrė naujus plotus „gyvybės vandens“ prekybai. Be viskio, tuometiniai alkoholio pirkliai pardavinėjo vyną, romą, cheresą ir medeirą. Šių gėrimų statinės buvo perkamos, parduodamos ir vėliau užpildomus ką tik išvarytų škotišku viskiu. Gaila, tačiau planuota geležinkelio linija pro Tulliemet miestelį Auchnagie daryklos gyvavimo metais taip nutiesta ir nebuvo, todėl iki jos uždarymo 1910-aisiais, distilerijos produkcija skirta pardavimui kituose regionuose, iki artimiausių bėgių keliaudavo ant arklių nugarų.

Po uždarymo, daryklos patalpos buvo naudojamos viskio brandinimui. Tai buvo gana retas dalykas, tų laikų viskio industrijai.